automiestas.lt | Kur gyvena siela? Kaip sukuriama siela

Proto kūno sielos praradimas,

Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra pagal Sofistas 03 25 Komentarų: 0 Nuo pat žmogaus gimimo akimirkos iki mirties jo kūnas jam yra tai, kas arčiausia, atrodo taip įprasta, suprantama, kasdieniška.

proto kūno sielos praradimas

Daugumai žmonių net mintis nekyla, kad kūniškumas galėtų būti apmąstomas kaip problema, tiriamas kaip ir kiti pasaulio objektai. Kasdieniam protui gyvenant nesudrumstą kasdienį gyvenimą, bet koks išorinio pasaulio reiškinys yra nepalyginamai įdomesnis, paslaptingesnis, vertesnis dėmesio nei nuosavas ar kito žmogaus kūnas.

30 svarų svorio metimas per 2 savaites

Tačiau neišvengiamai susiduriame su tokiomis gyvenimo patirtimis, kurias vadiname ribinėmis. Tai gali būti sunki, kankinanti liga, kūno dalies praradimas, senėjimas ar, pagaliau, kito mirtis, kai susiduriame su mus gąsdinančiu, nesuprantamu fenomenu, kai ką tik buvęs toks įprastas gyvas kūnas staiga pavirsta į negyvą kūną-daiktą.

  1. Kūnas ir siela Vedėjas: Labas vakaras, mieli žiūrovai.
  2. Numesti svorio padidinti medžiagų apykaitą
  3. АНБ сразу же осознало, что возникла кризисная ситуация.

Tokia patirtis baugina ir priverčia susimąstyti, kitaip pajausti savo kūną, jo egzistenciją, suprobleminti kūno buvimo pasaulyje patirtį. Ribinės patirtys perskrodžia kasdienybės ramybę nebuitiškais galime sakyti, filosofiniais klausimais: kas yra gyvybė, kas yra žmogaus kūnas, ką reiškia turėti kūną, koks yra mano santykis su mano paties kūnu? Deja, dėl šio darbo apimties ir tikslo autorė neturi galimybės plačiau apžvelgti istorinės dualistinės žmogaus sampratos raidos.

Todėl tik trumpai paminės keletą svarbių, su šiuo klausimu susijusių faktų.

Kur gyvena siela? Kaip sukuriama siela

Vakarų filosofijai, o ir apskritai visai Vakarų kultūrai, būdingas kūną sudaiktinantis požiūris, kai aš yra suprantamas kaip vidinių patirčių suma, psichologinis pojūčių srautas, siela ir t. Požiūris į kūną, kaip į daiktą, ir dualistinė žmogaus samprata Vakarų filosofijoje atsirado dar antikos periodu ir tokį požiūrį palaikančios tezės sutinkamos jau Platono, Aristotelio ir kitų filosofijos pradžios mąstytojų darbuose.

Įprasta dualistinę žmogaus sampratą kildinti iš platoniškosios nemirtingos sielos ir idėjų pasaulio filosofinės tradicijos. Patristikos ir viduramžių periodu toks požiūris galutinai įsigalėjo ir tapo visuotinai pripažintas.

Žinoma, kad tam daugiausia įtakos turėjo krikščioniškoji religija ir jos panieka kūnui apskritai ir kūniškumo problematikos plėtojimui. Viduramžiais požiūris į kūną buvo kraštutinai neigiamas, paniekinantis, kūnas buvo suvokiamas kaip tai, kas suvaržo sielą, silpnina ir gundo žmogų, neleidžia jam priartėti prie Dievo, nes pririša jį prie gamtos — bet kokio blogio ir ydos šaltinio.

Atmetus subjektyvius norus ir siekius, proto kūno sielos praradimas buvo galima traktuoti kaip fizinį kūną, t. Vadovaudamiesi dekartiškuoju metodu, turime žmogaus kūną analizuoti ne per tai, kaip aš jį suvokiu, patiriu, jaučiu, bet atsiribodami nuo betarpiškų patirčių. Kūno judėjimas erdvėje paklūsta tiems paties dėsniams, kaip ir bet kokio kito mechanizmo judėjimas: kūno organai veikia panašiai kaip mechanizme esančios spyruoklės. Negana to, kūno judėjimas, rankų ar kojų judesiai niekaip nėra surišti su sąmonės sielos veikla.

Account Options

Mąstytojas tikėjo, kad mirtis kūną ištinka nebūtinai dėl to, jog siela palieka kūną. Paris: Compagnie des Libraires, Būdami skirtingi, kūnas ir siela sąveikauja per ypatingą organą — kankorėžinę liauką epiphysis. Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys šiuolaikiniam žmogui atrodytų mažų mažiausiai keistas. Juk niekas sąmoningai savo kūno nevadina mašina, nelaiko jos kažkokiu biomechanizmu ir nesinaudoja juo taip, kaip naudojasi mechanizmais ar kas yra veiksmingesnė svorio metimui, kurias sukūrė gamta ar net pats žmogus.

Pirmas įspūdis apgaulingas. Nors tiesiogiai kalboje mums nėra įprasta kūną vadinti mašina ar mechanizmu, tačiau iš esmės visose gyvenimo srityse toks požiūris yra tvirtai įsigalėjęs. Susimąstykime apie patį bet kokios chirurginės operacijos procesą, kai sąmonė yra išjungiama, o kūnas tampa bejausmis ir paslankus, jis pjaustomas ir siuvamas, jo organai keičiami ar net pašalinami ir t. Operuojančiam chirurgui ir mintis nekyla galvoti apie ant operacinio stalo gulintį kūną kaip apie sielos buveinę ar apie mąstančią būtybę.

Jeigu jis apie tai galvotų, iškiltų nereikalingų etinių dilemų, o tai, be abejo, trukdytų chirurgo darbui, todėl jis tiesiog privalo atsiriboti nuo tokių apmąstymų.

„ŽODIS tarp mūsų“. ŽMOGAUS KŪNO KILNUMAS

Vienas svarbesnių, kurį būtina paminėti šiame kontekste, būtų prancūzų gydytojas ir filosofas Julienas Offray de La Mettrie — Jis savo m. Mechaninio pobūdžio kūno suvokimas buvo laikomas pačiu tinkamiausiu šiam pasauliui, kuris yra sudarytas vien iš skirtingų materijos formų.

Apibendrinant šį trumpą ir, be abejonės, toli gražu ne išsamų ekskursą į kūno suvokimo raidos istoriją, buvojusią prie fenomenologijos atsiradimo, galime pasakyti, kad dualistinė žmogaus perskyra buvo vyraujantis požiūris ne tik filosofijoje, bet ir kituose moksluose, net įsišaknijo kasdienio proto savęs traktavime ir požiūryje į savo kūną. Kūniškumo plotmės problematika nebuvo tinkamai eksplikuota, nes pagrindinis filosofinio, religinio ar mokslinio diskurso dėmesys buvo nukreiptas arba į dvasios-sielos, arba į išorinio fizinio pasaulio tyrinėjimą.

Kai kuriais istorijos periodais kūnas, kaip apmąstymo tema, buvo net beveik visiškai užmirštas arba buvo įsigalėjęs absoliučiai neigiamas požiūris į kūną viduramžiais.

Juo labiau, kad kūnas, kaip fenomenas, niekada anksčiau nebuvo patekęs filosofų akiratin, proto kūno sielos praradimas bet kokia kūną ir kūniškumą nagrinėjusi filosofija buvo pasmerkta likti vienpusiška, ribota, prieštaringa.

Kokios yra tokio žmogaus kūno objektyvinimo pasekmės? Daliaus Jonkaus teigimu, teigiamas rezultatas būtų tas, jog yra filosofiškai pagrindžiamas medicininis-anatominis požiūris į žmogaus kūną, ir tai leidžia spręsti daugelį su žmogaus sveikata susijusių problemų 4. Tai reiškia, kad net ir objektyvuotas, sudaiktintas kūnas atsiduria filosofijos ir mokslo dėmesio centre, o tai padeda praktiškai spręsti kasdienes žmogaus problemas, efektyviau gydyti žmones, šviesti juos, siekiant išugdyti atsakingesnį požiūrį į savo kūną.

Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra

Tačiau, atsiribodami nuo išgyvenamo kūno arba nuo sielos, patenkame į keblią situaciją tada, kai reikia tą sielą pažinti 5. Taip ne tik pats kūnas praranda refleksijos galimybę ir kūniškumo fenomenas lieka paslėptas, bet ir siela lieka nematoma kūno mechanizmo šešėlyje.

proto kūno sielos praradimas svorio netekimas gyvenant atskirai

Taip pat neginčytina, jog žmogaus kūno redukavimas į fizinį daiktą turi reikšmingų etinių ir socialinių pasekmių. Žmogų suvokiant kaip daiktą, tampa neįmanomas daugelio etinių nuostatų ir įstatymų pagrindimas. Toks požiūris atveria kelią mūsų visuomenėje atsirasti ir plisti tokiems reiškiniams, kaip rasizmas, šovinizmas ir t. Fenomenologija remiasi fizinio ir fenomenologinio kūno proto kūno sielos praradimas. Vokiečiai skiria Körper ir Leib.

Körper reiškia fizikinį objektą, o Leib — gyvą ir patiriamą žmogaus kūną 6. Pirmasis fizinį ir fenomenologinį kūną atskyrė Edmundas Husserlis. Filosofui gyvenamasis kūnas yra visas pasaulis.

Kūnas, anot Merleau-Ponty, priklauso pasauliui ir, kaip toks, pats tampa tam tikru pasaulio šaltiniu. Kūno patirtį Merleau-Ponty tiria nagrinėdamas gyvos kūno patirties ir klasikinės psichologijos santykį.

BibliotekaDorybių mokyklaDvasia, siela, asmenybėMokymasN.

Kaip jau buvo minėta šiame darbe, Merleau-Ponty psichologistinis sąmonės ir pasaulio redukavimo modelis buvo visiškai nepriimtinas. Mąstytojas atmeta ir psichologistinį kūno traktavimą. Pasak jo, klasikinėje psichologijoje, nors ir kalbama apie kūno, lyginant jį su kitais daiktais, išskirtinumą, nes aš nuolat jį patiriu ir negaliu abstrahuotis nuo šios patirties, jis vis tiek statomas greta kitų objektų.

2 fazės svorio netekimo papildas

Tačiau sielos judinamas kūnas jau nėra objektas tarp objektų, o visos likusios erdvės jis neišveda, kaip implikuojamos prielaidos 8. Kaip teigia Merleau-Ponty pritardamas klasikinei fenomenologinei tradicijaifenomenologinis kūnas yra ypatingas tuo, jog yra ir patiriamas, ir patiriantis tuo pat metu 9. Jolanta Michalovskaja Jonkus D.

ŽMOGAUS KŪNO KILNUMAS

Descartes R. Jonkus D. Mickūnas A, Stewart D. Fenomenologinė filosofija. Baltos lankos,p. Merleau-Ponty M. Baltos lankos, Vilnius, p.

  • Straipsnis 4 Kaip mes vieni kitus atpažįstame?
  • automiestas.lt | Kur gyvena siela? Kaip sukuriama siela
  • Lieknėjimo avižos
  • Patarimai, kaip numesti svorio per mėnesį
  • Dualistinė žmogaus samprata: fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra | automiestas.lt

Ką tai reiškia, geriau suprasime sekančiame straipsnyje, aptarę dvigubų jutimų arba, kaip kartais sakoma, jutimų susidubliavimo sampratą.