Biblijos teminė rodyklė

Lieknas žemyn vedė

Turinys

    laukinis riebalų degintojas

    Dieve mano, kodel taip liūdna! Apsikniaubiau prie medžio, susiė miau galvą, apsiverkiau.

    lieknas žemyn vedė riebalų nuostolių grafikas

    Būna, kad žmogus gyvena ir merdi, ir gyvasties ir mirties nejunta, amžinasties sapno prislėgstas, ir ištrykšta lieknas žemyn vedė tai toli mažutė mažulėlė kibirkštėlė, aš, šešėlis liepsnelės pakyla ir praslenka, nepalytėjęs, neužgavęs, lengvu dvelkimu neprisišlijęs, ir atsiveria dūšioj kažkokia opa, kažkokia didelė didelė nepagyjama opa… Ar nėra dūšia toks daiktas, kurį reikia slėpti kuo giliausiai, kuo slapčiausiai nuo liepsnų, nuo kibirkščių, nuo pasaulio ir ypač nuo šešėlių?.

    Ar nėra dūšia toji mėlyna lieknas žemyn vedė, kuri nuo tolimo dvelkimo šešėlio numiršta?.

    patarimas herojus svorio netekimas gėrimas riebalų nuostolių moteris

    Ar nėra dūšia tasai šla mesys, tasai tykus tykus šlamesys, kuris nugirdė pušų šakas, kuris išsupė klevų pageltusius lapus, tasai tykus rudens šlamesys, kurs per storas sienas, per tolimus laukus girdis ir girdis, ir nemiršta… Žiūrėk, žalios šakos insisupė ir linguoja, linguoja, vėjas neša raudonus šlamančius lapus, vis[as] visas parkas gyvas, ir viskas aplinkui stieba: ir žemė alsuoja, ir supas supas viename žemės verpete… Lietus tylus, tylus dvelkia, tylesnis negu mano ašaros, lėtesnis negu lapo nukritusio skunda.

    Bučiuoja vėjas, ir šaltos jo rankos, ir šaltos jo lūpos degina kūną, degina veidą, lieknas žemyn vedė pašiaušos eina per visą kūną, ir skaudu, taip skaudu krūtinėj… Ir vėl aš pasilenkiu po ber žu nusvirusiu, nuliūdusiu… Ir vėl atsigręžiu in vėją… Tegu bučiuoja, tegu šaldo ir džiaugiasi, tegu skauda, tegu.

    lieknas žemyn vedė 10 dienų greitas svorio metimas pro ana