Nepatikrinti demotyvatoriai

Degink tau riebalus su manimi medaliais. Su uošvio proza \ub\ubiš gimtadienio su gimtadieniu. Sūnaus sveikinimas su gimtadieniu

JIE Vytautas Vargaly8 Pailgas veidas, atgręžtas į mane: siauros lūpos, kiek įdubę skruostai ir tylios akys turbūt rudos — moters vei­ das, pienas ir kraujas, klausimas ir kančia, dievybė ir ištvirkimas, daina ir nebylystė.

Senas laukinių vynuogių stiebais apraizgytas namas sodo gilumoje, kiek dešiniau padžiūvusios obelys, o kai­ rėje — geltoni nesugrėbti lapai, jie plevena ore, nors plonytėliausios krūmų šakos nė nevirpteli.

Kiekvieną mano dieną pradeda skausmingai ryškių vaizdų atsklanda, jos negali prama­ nyti ar pats pasirinkti.

Nepatikrinti demotyvatoriai

Ją parenka kažkas kitas, ji suskamba tyloje, perveria smegenis dar neatsibudusiam ir vėl dingsta. Bet neištrinsi jos iš atminties, ta nebyli preliudija nuspalvina visą dieną. Negali nuo jos pasprukti — nebent suvis neatsimerktum, nepakeltum galvos nuo pagalvės. Tačiau visad paklūsti: praveri numesti svorio dėl nesandarių žarnų ir vėl matai savo kambarį, knygas lentynose, ant fotelio su­ mestus rūbus.

Nejučia klausi, kas parinko dermę, kodėl galėki sugroti savo dieną tik taip, o ne kitaip? Kas yra tasai slaptas prapulties demiurgas? Ar pats renkiesi bent melodiją, ar tavo mintis jau supančiojo Jie? Labai svarbu, ar ryto vaizdiniai tėra prisiminimų sąraizga, ki­ tados regėtų vietų, veidų, įvykių pablukę paveikslai, ar jie pasi­ rodo tavyje pirmą sykį.

Degink tau riebalus su manimi medaliais spalvina gyvenimą daugmaž įprastomis spalvomis, o nebūtais reginiais prasidėjusi diena esti pavojinga. Tokiomis dienomis atsiveria pragarmės ir ištrūksta iš narvų žvėrys. Tokiomis dienomis lengvesni daiktai sveria baugiau už sunkesnius, o kompasai rodo kryptis, kurioms nėra vardų. Tokios dienos kaskart degink tau riebalus su manimi medaliais nelauktos — taip ir šiandien jeigu tai 4 buvo Peru svorio metimas Senas namas sodo gilumoje, pailgas moters vei­ das, spraga vientisoje aklilangių sienoje Išsyk pažinau su­ grūstus Karoliniškių namus ir tuščią gatvę, pažinau kiemą, kur net vaikai vaikšto po vieną, žaidžia po vieną.

Nestebino ir vei­ das, jos veidas — pailgas įbūgusios madonos' veidas, akys, žvel­ giančios ne į mane, vien į savo pačios vidų.

  • Brolių Černiauskų nuotrauka m.
  • Naujųjų metų išvakarės namuose su šeima. Naujųjų metų vakarėlis namuose
  • Kad visada būtum graži, Grietinėlė  skuba gauti.
  • Сьюзан почувствовала, что у нее сводит желудок.
  • Kaip numesti svorio sulaukus 54 metų

Neramino tik senas medinis namas nuo lietaus pajuodusiom sienom ir geltoni lapai, blaškomi geltono vėjo. Neramino ir sapnas, pilnut pilnas paukščių, jie plakė sparnais baltasnieges pusnis, kėlė blizgančias speigo dulkes, mėnesienos dulkes.

Kiek paukščių gali tilpti viename sapne? Jų buvo pilna visur, pasaulis buvo sklidinas begarsio gležnų sparnų plazdesio, belūpio veido šnabždamų sakinių, slogaus aquico multi slim tono vėjo.

Sapnas pleveno viduj ir išorėj, nesitraukė nė išėjjus į lauką, nors kiemas buvo ištryptas ir tuščias, padžiūvęs purvas dengė žemę kieta pluta. Rodės, naktį čia voliojosi didžiulis su­ skretęs gyvulys. Žvynuotas dvokus slibinas, ugnies alsavimu iš­ kaitinęs žemę ir asfaltą.

degink tau riebalus su manimi medaliais svorio netekimas darwinas nt

Tik jis galėjo praryti paukščius: jų visiškai neliko. Kiemuose tarp namų nebuvo nė vieno paukščio. Lesimvietėse ties iškvėšusių senučių langais nesigrūdo purvini Vilniaus karveliai. Apie balkonus nepurpčiojo pasišiaušę žvirb­ liai. Rodės, juos visus kažkas ištrynė iš pasaulio dideliu pilku trintuku. Žmonės ėjo savais keliais, nė vienas nesižvalgė apstulbusiu veidu, kaip aš. Jie nieko nematė.

Paukščių pasigedau aš vienas. Gal jų nė neturi būti, gal jų išvis nėra pasaulyje ir niekad ne­ buvo? Gal vien sapnavau nesveiką sapną, mačiau jame kažką negera ir pavadinau tatai ,paukščiais"? O visa, ką prisimenu, ži­ nau apie paukščius, tėra patologiška fantazija, paukščio paranoja? Tos mintys, matyt, atbukino mano dėmesį. Antraip iškart bū­ čiau pamatęs tą moterį raukšlėtu veidu, būčiau pajutęs jos sle­ giantį žvilgsnį.

Maniau, kad esu pakankamai patyręs. Mane išgelbėjo instinktas ir greita reakcija.

Riebalai

Juodo limuzino šonas perskrodė orą per sprindį nuo mano kūno. Tik tada suvo­ kiau, kad neliečiu kojom žemės, kybau ore, išskleidęs rankas.

Tarsi paukštis sparnus. Atšokau atgal, nesąmoningai, laimėjau prieš automobilio sparną akimirksnio dalį. Smarkiai su­ diegė širdį, skubiai apsidairiau ir išvydau tą moterį.

degink tau riebalus su manimi medaliais numesti svorio neįmanoma

Žvilgsnis buvo dygus ir gniuždantis. Ji išsidavė pati: visi žmonės prie tro­ leibusų stotelės nenustygo vietoje, dairėsi i šalis, dirsčiojo į laik­ rodžius. Ji viena stypsojo sustingus it statula, judėjo tik skruos­ tai ir lūpos — tų lyg ir čiulpimo judesių su niekuo nesupainiosi.

Dar spėjau pamatyti, kad jos pilkas apsiaustas nubrizgęs smar­ kiai nubrizgęs.

  • Ir ši šventė yra gimtadienis Tegul atsisveikinimo žodžiai tampa geri.
  • Su uošvio proza \ub\ubiš gimtadienio su gimtadieniu. Sūnaus sveikinimas su gimtadieniu

Be abejo, paprasta Jų pastumdėlė, bevardė disa. Ūmai pasimuistė, lyg veržtųsi iš pančių, ir vikriai įšoko į nuva­ žiuojantį troleibusą. Nebuvo prasmės ją vytis niekada nebūna prasmės. Žvelgiau į ją gal kokią sekundę — juodasis limuzinas buvo dar visai arti.

Lyg niekur nieko, tyliai urgzdamas, sklendė paže-' me.

degink tau riebalus su manimi medaliais Ar galite numesti svorio ir gerti alų

Užpakalinis stiklas buvo užtrauktas blyškiai žalsva užuolai­ dėle. J i e visai be reikalo dangstėsi. Puikiai žinojau, ką pamaty­ čiau, jei užuolaidėlių nebūtų: du ar tris į mane atgręžtus apvalius veidus išsprogusiomis akimis be jokios išraiškos.

Paukščiai atgimė tik privažiavus biblioteką. Prie skelbimų stul­ po tupėjo du apduję karveliai. Bexeik nepaisė praeivių, tik ret­ karčiais, nejudindami galvų, pavartydavo paklaikusias akis. Negalėjo paskristi nei paeiti. Pūpsojo ant pilkšvo cemento, patūpę trinages kojas, abejingi, tarsi užkerėti.

Jūsų mama ištiks mane. Niekas nebus išsiųstas. Galbūt tėtis užtarnauja. Ir jie nuvyko į Dėdę Fedorą. Katė valgė ir miegojo visą dieną po sofa, kaip šeimininkas.

Senoji Paukščių val­ dovė juos apleido. Senoji sparnuočių valdove, tūkstantinių būrių piemene, duok man juos degink tau riebalus su manimi medaliais, tankmėj besislapstančius, sviesk vilnų kuodelį priešais vyrą ieškantį, pėdsakais sekantį, vesk pirmyn dienos aky ir mėnesienoj, parodyk kelią, kurio joks žmogus nežino!

Bibliotekos koridoriuje manęs laukė ji. Man lyja drumz­ lini lietūs, man vakarais mirksi gelsvos langų šviesos, virš manęs gauruoja švino debesys. Tarytum žengčiau minkšta plėve, ji dumba po kojom, virsta piltuvu stačiais šlaitais, jo dugne stoviu aš, link manęs garma visi įvykiai, vaizdai, žodžiai. J i e lipte degink tau riebalus su manimi medaliais prie manęs, bruka kiekvienas savo ypatingą svarbą.

Gal­ būt tik tariamą svarbą. Nors, antra vertus, viskas gali būti be galo svarbu. Jau daugsyk esu radęs ją, rymančią prie lango. Turbūt laukia ne manęs, gal savojo Godo, mažyčio grakštaus Nieko. Aš moku skirti laukiančiuosius. Ji visuomet stovi prie lango laukdama ir rūko, suspaudusi cigaretę laibais nervingais pirštais. Galbūt josios Godo — už langų šviečianti melsvai pilkš­ va saulė, cigaretės dūmų spalvos.

O gal josios Godo: vis dėlto esu aš, įstrigęs slidžiašonio piltuvo dugne, apniktas sapnuotų, iš­ nykusių ir vėl atsiradusių paukščių, plakančių sparnais dulkėtą bibliotekos koridoriaus prieblandą?

Ji vos pastebimai sūpavo liemenį pirmyn polo minta svorio metimas, išstačius į prie­ kį kiek sulenktą koją. Rodės, tyčia svaigina ilgos šlaunies slaptu apvalumu.

idealus sveikatingumas ir svorio metimas priversk mano žmoną sulieknėti

Ne itin slaptu: jos kūno negali pridengti jokie rūbai. Neperprantu jos, o gal noriu, kad kuo ilgiau paliktų slaptinga. Nesuku nuo jos akių, jei ir norėčiau pasislėpti, ji vis vien prasi­ brautų prie manęs per klausą, lytėjimą, per šeštąjį ar septintąjį jutimą. Kas ji — lemtis ar klastingi žabangai?

Ji niekam nesiperša, tiesiog egzistuoja, bet vis slysta įvykių, vaizdų, žodžių pil­ tuvo šlaitais kaskart arčiau manęs. Šiek tiek jos privengiu,! Nepakenčiu, kai koks žmogus atsiduria pernelyg degink tau riebalus su manimi medaliais. Išdirbo greta dvejus ar trejus metus ir nieko man nereiškė. Beveik jos nepastebėdavau.

Ir ūmai, vieną stebuklingą mirksnį, man atsivėrė akys. Nuo to mirksnio vien ją ir tematau. Ji nepasiekiama, nekreipia į mane jokio dėmesio. Kodėl tu­ rėtų kreipti? Aš senas, ji jauna.

"Dėdė Fedor, šuo ir katė

Aš baisus, ji graži. Galėtų bent neerzinti, netrikdyti pačiu savo buvimu. Žinau savo lemtį, nesie­ kiu žvaigždžių nuo dangaus. Kada šitai buvo, kada taip galvojau — juk ne šiandien? O ji mane pajuto, atsigręžė ir parodė akis turbūt rudasatklydusias iš rytinės vizijos. Žiūri ne į mane, tas rudas žvilgs­ nis visad nukreiptas i jos pačios vidų, ten, kur nesiekia pilki saulės spinduliai. Ji sklidina slaptų akių viduje, o dvi visiems regimos akys — tik du žibintai, dvi spragos, pralaužtos pasaulio, besibraunančio Į jos neprieinamą sielą.

Sielą, dvasią, ego, id Bet kada, kada šitai buvo, kada taip galvojau? Smukau į kambarį ir skubiai uždariau duris.

Bernardinai.lt

Uždariau duris, užtraukiau užuolaidas, atjungiau telefoną. Gerai žinau, nuo ko slapstausi. Ypač šiandien. Suvokiu pasaulį kur kas esmingiau, be tos apgaulingos laiko pinkliavos. Buvau išmokytas slaptojo su­ vokimo meno pirmiausia sapnuose ir vizijose, paskui čia, degink tau riebalus su manimi medaliais apčiuopiamam pasauly.

Vis dažniau neskiriu banalaus žmonių lai­ ko, jis pernelyg apgaulingas, vilioja į šalį nuo esmės, kuri slypi viename dideliame VISA. Toks mąstymas griauna didžiojo VISA vienybę.

Su uošvio proza \u200b\u200biš gimtadienio su gimtadieniu. Sūnaus sveikinimas su gimtadieniu

Dabar sėdžiu prie savo stalo bibliotekos kabinete ir kruopščiai dėlioju standaus. Dabar visiškai nuogas stoviu priešais veidrodį. Dabar smengu į svaigų juodaakės kirkės kūną. Dabar bugščiai įžengiu į seną namą sodo gilumoje Įžengiau, įžengsiu, galėčiau įženg7 ti. Tatai vienu metu vyksta didžiajame VISA, tie tariami skir­ tumai neturi prasmės, jie nėra esmingi.

Kas yra esminga? Kad visada, kiekvieną mirksni, tyliai ir lėtai merdėju viename dide­ liame VISA.

Naujųjų metų išvakarės namuose su šeima. Naujųjų metų vakarėlis namuose

Tvoja atsivedėjęs, smegenys subyra, visų šunų šikdievis nuo sienos, ūsuotas šundievis gruziniškai uodžia, švypsosi. Ryto įvykiai, žinoma, nebuvo atsitiktiniai. Norėčiau nekreipti į nieką dėmesio, tarti sau, kad tai buvo atsitiktinumas, kad išvis nieko nebuvo.

svorio netekimas zumba namuose

Norėčiau užmiršti slegiantį raukšlėtos moters žvilg­ snį, karvelius prie skelbimų stulpo ir žudikišką juodo limuzino sparną. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Jų nėra.

"Dėdė Fedor, šuo ir katė

Visa, kas nutinka gyvenime yra tavo paties nulemta. Kiekvienas fiasko yra nesuvoktų norų išsipildymas, slapta pergalė. Kiekviena mirtis yra savižudybė.

Kol" dar laikaisi pa­ saulio, kol nepasiduodi, jokia jėga negali tavęs priveikti. Viskas, absoliučiai viskas priklauso nuo tavęs paties, net Jų čiuptuvai; nesiekia taip giliai, kaip norėtų. Vėl prisišaukiau Juos, vėl išsidaviau, atkreipiau dėmesį. J o ­ kių degink tau riebalus su manimi medaliais pernelyg aiškus buvo aptriušusios disos žvilgsnis, su niekuo įiesupainiojami lūpų ir skruostų judesiai Šiurpu yra žinoti, jog tai neišvengiama kaip žolės žaliavimas pavasarį, kaip ugninis slibino spjūvis.

Jie trumpam liovėsi slapukavę ir vėl nusitaikė į mane. Mano gyvenimas — žmogaus optiniame tai­ kiklyje gyvenimas. Bepigu būtų, jei.

degink tau riebalus su manimi medaliais riebalus deginanti lazanija

Kas gali suprasti tą baisią, man jau įprastą būklę? Kas gali išmatuoti pilkšvos bedugnės gylį? Blo­ giausia, kad to neregimo šautuvo gaidukas susietas su tavim pačiu. Tik pats gali jį paspausti, tad turi sergėtis kiekvieną mirks­ nį, net būdamas vienas.